2011-11-29

Svajoniu vaikelis

Buvo laikas, kai kalbejom, kad jau laikas tureti palikuoniu, kad musu seima pereitu i kita lygi.
Nutareme lauktis. Laukeme ilgai. Nesulaukem. Pradejom eit per gydytojus. Tyrimu rezultatas - vyro vaisingumas yra labai menkas. Noras tureti savo vaikeli igyvendinamas tik su medicinine pagalba. Na, pagalba priemem. Po pirmojo bandymo nestumo testas rode dvi juosteles.
Abu buvome devintame danguje. Nestumas buvo saugomas ir juo dziaugiamasi.
Prasidejo gimdymas. Sakyciau labai greit praejo. Pagulde vaikeli ant krutines.
Pirmasis ispudis - kodel jo akys tokios keistos? kodel jis toks slabnas? Kodel akusere iskviete gydytoja?
Vyras buvo be galo laimingas, filmavo viska, nes visgi tai mudvieju meiles vaikas.
Gydytoja priejus prie manes paprase parodyti delnus. Parodziau, bet taip ir liko klaustukas, kodel?
Nieko nepasake, as nieko negirdejau, ka jos tenk snabzdasi tarpusavyje, nes as gulejau gimdymo lovoje.
Gydytoja priejus pasake, kad nori palikt mus nakciai, kad isitikint kad viskas ok.
Ryt ryte ateis gydytoja ji patikrint. Praejo naktis. Vaikelis cepsejo visa nakti, tarsi jis alkanas. Stengiausi duoti pienelio, nelabai norejo... tarsi jis butu smaugiamas.
Rytas, atejo sesele, gydytoja ir studente.
Apziurejo vaikeli, isklausinejo, kaip praejo naktis, ar buvo kas neiprasta.
Pasakiau del cepsejimo. Jinai atsisedo ant lovos krasto. Suspurdejo mano sirdele. Tai nera geras zenklas. Is jos burnos isejo zodziai - itariame, kad jis yra gimes su Dauno sindromu.
Staiga pradejo viskas suktis. Temaciau savo vyra ir daktare. Ir nei protas, nei sirdis nebebuvo savo vietose- kaip???? Juk dareme visus tyrimus.... Juk viskas buvo normalu. Kaip tu dristi ateit ir sakyt toki dalyka.
Tai tik itarimas, reikia patvirtinimo - kraujo tyrimu.
Ir staiga viskas subyrejo i mazas sukeles. Tarsi kabai nebutyje ir nezinai, nei ka sakyt, nei ka galvot, nei ka mastyt. Tiesiog kazkas nepasakomai skausminga, tarsi kazkas is taves butu atemes siela. Nors jau praejo beveik 2 metai nuo tos dienos, vis dar kazkaip sudetinga isreikst ta akimirka, kai visas tavo gyvenimas tarsi netenka prasmes, isslysta tau is po ranku ir esi visiskai sugniuzdytas.

Po poros valandu atejo paimt kraujo is mazylio kulniuko. Vargselis reke, ir nezinau ka daryt....

Mano vyras stovejo prie lango, nusisukes ziurejo i toli... Maciau, kaip virpa jo peciai.... Koks skausmas jo akyse.... Neimanomas skausmas....
Ir mes verkem.. Ilgai ir graudziai. Visas musu gyvenimas suskilo i sipuliukus, kuriu neimano surinkti. Ateitis - nezinia, kuriai reikes lenktis kas akimirka.
Musu pragaras, isgyventas tas dienas ligoninej.... Mano vyro zodziai, kurie tapo kertiniu akmeniu man, kad isgyvenciau savo vaiko mirti, ir priimciau neigalu vaika i savo sirdi.
Po poros dienu i palata atejo vyriausiasis gydytojas. To uzteko suptrast, kad visgi diagnoze pasitvirtino - 21 kromosomos klaida - dauno sindromas.
Ir vel netekties skausmas abieju akyse.
Nustojo teket pienas. Uzsirakinau savyje. Vyro meile tam mazam padarui, kuri pagimdziau mane stulbino. Padaras, kuris yra mano sunus, yra neigalus, invalidas.

Apeme pyktis, pagieza, skausmas, neviltis ir visi kiti patys slyksciausi jausmai. Nebenorejau gyvent, nes nebeturiu jegu gyvent su dar vienu neigaliu seimos nariu.
To pasekoje - nebebego pienas.
O vyro pasiaukojimas ir meile stulbino. Jis mate maza kudiki, kuriam reikia abieju tevu- as maciau apsiseiljusi dauna, kuris nesupranta nieko ir negali saves isreiksti jokiu zodziu, tik ubavimais. ( Buvau susidurus su dauno sindromo zmonemis Lietuvoje)
Ir tai mano ateitis.... Juo labiau, kad jie anksti mirsta.... Ne ateitis, bet tiesiog fantastika...
Ir stai visos istorijos apie svajoniu vaiko tragiska pabaiga...
Maniau neistversiu dienu, kai jis tik miegodavo, cepsedavo o as zliumbdavau is nevilties.
Laukdavau, kada gris vyras ir pasiims mazaji pabaisa... Nemylejau jo, tiesiog sirdis buvo uzkietinta.... Mano vaikas buvo ne mano vaikas....
Viena diena jis prabudo... As zliumbiau... Pradejo but neramus. Pasiemiau i rankas, kad nurimtu, o asaros bego skruostu....
Pakele savo rankele ir tarsi perbrauke skruostu, prasimerke ir pasiziurejo savo nieko nematanciomis akimis i mane....
Kazkas sutruko sirdyje... Tarsi jis jaustu, kad man taip skaudu, kad norisi begt viska palikus ir atimt sau gvybe....
Paskambino vyras tarsi jausdamas, kad man sunku.... Skubejo grizt is darbo. Rado ir vel raudancia zmona. Raudojom. Ilgai raudojom.
Vaikeliui reikia abieju tevu, tad teko susiimt, pradet eit per gydytojus, priiminet zmones is savivaldybes. Vaidint stipria. Visi aiskina, kad tai ne pati blogiausia negalia....
Norejosi visus ismest i gatve, nes tai mano gyvenimas suvarytas i sipulius, ne ju...
Tai ne jie pagimde neigalu vaika, o as. Ejom pas psichologa, aiskinomes, ka jauciam.
Kaip paaiskint, kad jautiesi kaltas, kad suteiki skausmo savo mylimiausiam zmogui, nes jam ant sprando visa laika bus neigalus vaikas?
Aiskina, kad mano nusistatymas neteisingas, turi ismokt kitaip galvot.
Ismokt galvot taip, bet kaip ismokt jaust kitaip?
Staiga iskvietimas pas akiu gydytoja - vel snibzdesiai tarp personalo. Vel atsiseda priesais ir vel "kerta dar viena galva" - naujas nuosprendis - sunus nemato.
Reikia nauju jegu, nes nusimato akiu operacijos. Viespatie, kad viskas baigsis....
Niekada, tik su mano arba sunaus mirtim.
Lengviausia iseitis karta ir visiems laikams pasitraukt. Bet but tiek egoiste,kad palikt savo vyra su vaiku nasli, dar tiek nedaejau....
Nustumiau viska i tolimiausia sirdies kampa ir pradejau gyvent ta diena. Taip lengviau... Tada nereikia ziuret tiesai i akis, kad vistiek jis daunas, vistiek jis visuomet bus seiletas ir galbut negales istarti nei zodzio.
Kartais nustumti dalykai grizta ir vel prasideda gedejimas.Bet ir vel reikia susiimti ir eit toliau. Nes vaikeli reikia ruosti gyvenimui, savarankiskam gyvenimui.
Ir spjauni i viska, nesvarbu, kaip tave tai zeidzia- suaugusiuju uzjauciancius zvilgsnius kai eini pro sali su vaikeliu vezime.Kitu vaiku klausimus, kodel jis seilejasi ir nuolat rodo liezuvi arba kodel jis nevaiksto, juk jis jau didelis.
Kabiniesi i tai, kad jis jau sako ma ma ma, bando tau ikasti arba paprasciausiai apsikabina taip stipriai, kad atrodo, jog niekada taves nepaleis, nes jis tave myli.
Kartais atsiranda zmoniu, visiskai niekad nematytu, kurie tiesiog nori tau padet- issiuvineja daikteli butent tau, nes jaucia kazkokia trauka. Ir siuncia tau, kad nors akimirkai atsirastu sypsena ant veido.
Ir atsiranda ta sypsena. Ir sirdi sildo ilgai ilgai.Ir norisi visgi dekot,kad yra kazkokia prasme visame kame, kas vyksta tavo gyvenime.

5 komentarai:

  1. Evilija, nežinau, kaip tu į tai pažiūrėsi, bet leisiu sau čia išsikalbėti.
    Skaitau tavo įrašus ir labai arti jaučiu tave ir tavo skausmą. Aš dirbu su neįgaliais vaikais. Jau 11 metų. Esu mačiusi daug, bet tik šiandien realiai supratau, kaip jaučiasi tėvai, augindami tokius vaikus. Laimei, pas mus jau ateina susitaikę su realybe tėvai. Jie ateina jau mylėdami savo vaikus tokius, kokius jiems davė Dievas.
    Jaučiu kokia tu esi įskaudinta, išduota, apvilta, apgauta ir t.t. Tavyje pešasi protas ir jausmai, tu žinai, kaip turėtų būti, bet negali peržengti per save, per tai, ko tu nejauti. Viešpatie, kaip norėčiau tau padėti išgyventi šį siaubą, todėl galiu pasiūlyti tau rašyti, nes išsikalbėjimas kartais atitolina nesąmoningus veiksmus, tavo skausmą padalina taip, kad jis nebesmaugtų tavęs, kad tu galėtumei giliau įkvėpti ir tarsi iš naujo pamėginti šypsotis ir eiti tuo keliu.
    Evilija, leisk tave apkabinti ir papasakoti keletą nuotrupų iš mano darbo. Mes dažnai ruošiame šventes mūsų mokykloje (juk ir tokie vaikai laukia švenčių). Turim tokį berniuką, kuris labai sunkiai kalba, bet nuostabiai dainuoja visas Cicino dainas. Neįtikėtina, tiesa? Dar yra viena mergaitė, kuri iš rankų nepaliedžia nosinaitės, bet ji taip jaučia muziką ir taip lengvai sukasi muzikos ritmu - gera žiūrėti. Aišku, tai perliukai mūsų švenčių, o kasdienybė yra kitokia. Tačiau jie yra ramūs ir, deja, nesaugūs vaikai. Savo grupėje turiu 3 autistukus, 3 hiperaktyvius pradinukus, o likę - 7 - su kompleksinėmis elgesio, emocijų, socialinės ir psichinės raidos sutrikimais vaikai. Darbas be galo sunkus tiek emociškai, tiek fiziškai, nes yra nenuspėjami, neprognozuojami auklėtiniai, o tu viena už visus 13 atsakai. Savo praktikoje turėjau ir paralyžuotų vaikų, bet kuriančių šedevrus, piešiančių kojų pirštuose, lūpose laikomais teptukais, pieštukais, iš lego kaladėlių konstruojančius, nors patys negali pavalgyti. Žodžiu, yra begalė žmonių, kurie savyje turi tiek jėgos ir meilės, kad mums tenka iš jų mokytis gyventi. Aš tau labai nuoširdžiai linkiu pamatyti šviesą, kad ir tamsiausioje dienoje. Nekaltinki asvęs jokiu būdu, nes tai neduoda mums jėgų. Tu turi nuostabų vyrą, kuris priima tave besąlygiška meile, kuris myli ir jūsų meilės vaisių, nepaisydamas , kad jis nėra toks saldus ir toks , kokio laukėt. Ech, nežinia kodėl kartais mums duota tiek, kad atrodo nepakelima našta, bet eini ir neši ją, eini ir dar sugebi matyti tai, kas yra aplink tave ir duodama tau šiandien. Nusišypsok sau, Eviliuk, pajusk, kaip ši šypsena užlieja tavo kūną ir virpa nuo šilumos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aciu uz komentara. Labai susilde sirdi.
    Ir nutariau rasyti, nes dabar jau galiu rasyti apie savo sunu ir jo negalia. Seniau tai budavo tiktai geromis dienomis.
    Si blogga sukuriau tam, kad per mano patirti galetu isgyventi ir nepaslisti kitos mamos, kurios isgirsta ta pati nuosprendi.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tu esi be galo stipri, atvira, nuoširdi ir drąsi mama. Linkėjimai tau nuo regido.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Skaičiau ir apsiverkiau. Bet ne dėl to, apie ką turbūt pagalvojai, o todėl, kad esama TOKIŲ STIPRIŲ žmonių..

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kartais tam nera pasirinkimo. Arba paluzti, arba prisitaikai.
    Aciu uz komentara ;)

    AtsakytiPanaikinti